ES Direktyva 2000/78/EB ir Tinkamų sąlygų sudarymas

2019 m. rugsėjo 11 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) byloje C-397/18 priėmė prejudicinį sprendimą, kuriame aiškinamos 2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyvos 2000/78/EB, nustatančios vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus (toliau – ir direktyva), nuostatos dėl darbuotojo su negalia diskriminacijos.Šis prejudicinis sprendimas buvo priimtas Barselonos darbo bylų teismo prašymu, kuris nagrinėja bylą, kai iš darbo atleista darbuotoja, kurios darbingumas ilgą laiką buvo apribotas dėl ligos kaip fizinio sutrikimo pasekmės. Barselonos teismas ESTT pateikė keturis prejudicinius klausimus, kurie šiame tekste išsamiai nenagrinėjami, tik paminėtina, kad buvo klausiama: pagal direktyvą kas yra yra “negalia” ir kas yra tiesioginė arba netiesioginė diskriminacija.ESTT sprendimas įdomus keliais aspektais. Vienas iš jų yra susijęs su Teismo argumentais dėl Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos taikymo, aiškinant ES teisės normas. Tai nėra kažkokia naujovė, bet paminėti verta, nes, pirma, Sąjungos teisė yra Lietuvos teisės dalis, ir, antra, Lietuvos teisės aktai irgi turi būti aiškinami Neįgaliųjų teisių konvencijos principų ir nuostatų kontekste.Aiškindamas sąvoką „negalia“, kaip ji suprantama pagal ES direktyvą, Teismas priminė, kad Europos Sąjunga Sprendimu 2010/48 patvirtino JT konvenciją. Dėl to šios konvencijos nuostatos nuo minėto sprendimo įsigaliojimo dienos yra sudėtinė Sąjungos teisės sistemos dalis. Tai reiškia, kad JT konvencija galima remtis aiškinant šią direktyvą ir toks aiškinimas, kiek įmanoma turi atitikti minėtą konvenciją.Pasisakę dėl atrankos kriterijų, pagal kuriuos nustatomi atleistini iš darbo asmenys dėl objektyvių priežasčių, t. y. mažesnis už nurodytąjį našumo lygis, mažesni gebėjimai atlikti įvairias užduotis įmonės darbo vietose ir didelis nebuvimo darbe rodiklis, ESTT, be kita ko, pažymėjo:i) Remiantis šios direktyvos 5 straipsnio pirmu sakiniu, siekiant užtikrinti, kad neįgaliųjų atžvilgiu būtų laikomasi vienodo požiūrio principo, jiems sudaromos tinkamos sąlygos. Minėtos direktyvos 5 straipsnio antrame sakinyje patikslinta, kad atsižvelgdami į konkretaus atvejo poreikius darbdaviai imasi tinkamų priemonių, kad neįgaliam asmeniui būtų sudarytos sąlygos įsidarbinti, dirbti, kilti tarnyboje arba mokytis, nebent dėl tokių priemonių darbdaviui kiltų neproporcinga našta.ii) Sprendime nurodoma, kad ESTT yra nusprendęs, kad sąvoka „tinkamų sąlygų sudarymas“ turi būti suprantama kaip įvairių kliūčių, trukdančių neįgaliesiems visapusiškai ir veiksmingai dalyvauti profesiniame gyvenime tokiomis pat kaip ir kitų darbuotojų sąlygomis, pašalinimas.iii) Direktyvos 2000/78 20 ir 21 konstatuojamosiose dalyse nurodyta darbdavio pareiga imtis tinkamų priemonių, t. y. veiksmingų ir praktinių priemonių, skirtų darbo vietai neįgaliesiems paruošti, pavyzdžiui, pritaikyti patalpas ir įrengimus, nustatyti darbo laiko modelius, paskirstyti užduotis, organizuoti mokymą arba aprūpinti integracijos ištekliais, tačiau neužkraunant jam neproporcingos naštos, ypač atsižvelgiant į finansines ir kitas susijusias išlaidas, į įmonės dydį ir finansinius išteklius, taip pat į galimybę gauti valstybės finansavimą ar kitos rūšies pagalbą.ESTT priminė, kad pagal JT konvencijos 2 straipsnį diskriminacija dėl negalios apima visas diskriminacijos formas, įskaitant atsisakymą sudaryti tinkamas sąlygas. O taip pat pažymėjo, kad iš minėtos direktyvos 17 konstatuojamosios dalies matyti, kad šioje direktyvoje nereikalaujama įdarbinti, paaukštinti, palikti darbo vietoje asmenį, kuris yra nekompetentingas, nesugeba ir negali vykdyti būtiniausių konkrečių pareigų funkcijų, nepažeidžiant įsipareigojimo sudaryti neįgaliesiems tinkamas sąlygas.