Iš teismų praktikos

Home / LPA info / Iš teismų praktikos

Netrukus sukaks metai, kai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priėmė ypatingai neįgaliųjų interesams svarbią nutartį, kuria, galima sakyti, išskyrė ir suformulavo teisinius principus, kuriais privalėtų vadovautis visų instancijų teismai, nagrinėdami bylas, susijusias su neįgalaus asmens ar jų grupės teisėmis.

 

Trumpai apibūdinant civilinės bylos fabulą, pastebėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2016 m. gruodžio 29 d. priimtoje nutartyje, civilinės bylos Nr. 2A-645-413/2016, konstatavo, kad pirmą kartą prašymą pritaikyti gyvenamąjį būstą neįgaliojo poreikiams asmuo pateikė 2002 m. gegužės 20 d.; nuo 2006 metų iki 2009 m. asmens prašymo pritaikyti būstą neįgaliojo poreikiams nagrinėjimas buvo sustabdytas, taigi devynerius metus neįgalusis buvo įtrauktas į asmenų su negalia, pateikusių prašymus pritaikyti gyvenamąjį būstą jų poreikiams, sąrašą. Todėl nagrinėjamu atveju nepakanka nustatyti, kad asmuo neįvykdė pareigos deklaruoti gyvenamąją vietą bute, ir išreikšti pageidavimą savarankiškai pritaikyti būstą neįgaliojo poreikiams. Teismai turėjo spręsti dėl neįgalaus asmens teisės į tinkamą būstą pažeidimo ir vertinti, ar toks ilgas teisės į tinkamą būsto sąlygų pritaikymą asmens poreikiams pažeidimas gali būti pateisinamas įstatymo įgyvendinamųjų teisės aktų reguliavimo nustatytais apribojimais.

 

Šios bylos kontekste išskirtini esminiai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo akcentai, kurių pagrindu byla buvo grąžinta į žemesnės instancijos teismui naujam nagrinėjimui, o Kauno apygardos teismas 2017 m. lapkričio 7 d. jų pagrindu iš Kauno miesto savivaldybės administracijos priteisė tiek turtinę, tiek neturtinę žalą.

 

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, be kita ko, konstatavo, kad Neįgaliųjų teisių konvencijos 2 straipsnis apibrėžia diskriminaciją dėl neįgalumo – tai yra bet koks išskyrimas, atstūmimas ar apribojimas dėl neįgalumo, kuriais siekiama pabloginti ar paneigti arba dėl kurių pabloginamas ar paneigiamas visų žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių pripažinimas, įgyvendinimas ar naudojimasis jomis lygiai su kitais asmenimis politinėje, ekonominėje, socialinėje, kultūrinėje, pilietinėje ar bet kurioje kitoje srityje.

 

Anot kasacinės instancijos teismo, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika atskleidžia, kad nacionalinės valdžios institucijoms taikant vidaus teisės nuostatas neįgaliųjų asmenų teisių bylose, svarbu neužmiršti valstybės prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų konkrečioje srityje (2016 m.  kovo 22 d. sprendimas byloje Guberina prieš Kroatiją).

 

Europos Žmogaus Teisių Teismas ne vienoje byloje, susijusioje su viešuoju finansavimu dėl neįgaliųjų asmenų gyvenimo kokybės, mobilumo pagerinimo, taikė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnį. Asmeninė autonomija, galimybė netrukdomai vystyti savo asmenybę yra svarbus principas, aiškinant šios konvencijos 8 straipsnio garantijas. Veiksmingas neįgaliųjų asmenų naudojimasis konvencijos garantijomis gali pareikalauti kompetentingų valdžios institucijų pozityviųjų veiksmų (1999 m. gegužės 4 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Marzari prieš Italiją ir kt.).

 

Pagaliau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad žemesnės instancijos teismai iš esmės savo procesinius sprendimus argumentavo remdamiesi Būsto pritaikymo neįgaliesiems finansavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu, tačiau neatsižvelgė į Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo normas, Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos principus.

 

LPA info.